Kalbėdamiesi, auklėdami ar skirdami užduotį leiskite vaikui pasisakyti, išklausykite jį, būkite lankstūs, atsižvelkite ir į vaiko norus bei mintis, tačiau vis tik tarkite paskutinį žodį.

Taip pat prisiminkite, kad svarbu ne tik priimti galutinį sprendimą, bet ir jo laikytis. Prieštaraujantis vaikas gali pykti, verkti, rėkti. Paguoskite vaiką, patikinkite, kad jums jo gaila, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, bet vis tiek nenusileiskite. Juk jeigu isterijos priepuoliu pavyko išsireikalauti nupirkti saldainių, tai gal kitą kartą pradėjus rėkti mama nupirks ir dėžę ledų ar dviratį?

Kelkite realius reikalavimus

Visi vaikai skirtingi. Vieni yra karštakošiai išdykėliai, vis įsiveliantys į nemalonias situacijas, o kiti ramūs, mieliau linkę slėptis po mamos sijonu. Vaiko temperamento nepakeisime, todėl turime jį vertinti kaip unikalią asmenybę ir auklėti į tai atsižvelgdami.

Labai dažnai tėvai, žinoma, norėdami gero, vaikams kelia milžiniškus, su jų asmenybe nesuderinamus reikalavimus, o mažyliams nepateisinus lūkesčių, nusivilia ar pyksta. Pavyzdžiui, jeigu penkerių metų pyplys, nuvestas į baseiną, visai nenori mokytis plaukti, o ima taškytis, tai tikrai neturėtų stebinti. Jis nėra profesionalus sportininkas. Jis tik vaikas, kuris galėjo paprasčiausiai pervargti ar įsiaudrinti dėl aplink tvyrančio klegesio!

Auklėdami vaiką visas išankstines nuostatas ir patirtis atidėkite į šalį. Nelyginkite vaiko su kitais, kelkite realius, vaikui priimtinus ir įveikiamus reikalavimus, supraskite, kad kartais truputis tinginystės, atsainumo, prieštaravimų yra normali gyvenimo dalis (ypač, jeigu tau penkeri ar penkiolika)!