Už įdomų straipsnį dėkojame Pasmama.lt skaitytojai Ingai Grudmilienei.

Daugelis moterų mano, kad žaisti su vaiku yra viena iš pagrindinių tėvo pareigų. Savaime suprantama, juk jos keičia sauskelnes, keliasi naktimis, maitina mažylį ir dar spėja apibėgti visus keturis namų kampus, taigi vyrui iš esmės paliekama pati maloniausia vaiko priežiūros dalis, o jis, matai, atsisako ir tą padaryti. Namuose triukšmas, prasideda aršios diskusijos vaiko auklėjimo tema. Tačiau ar tikrai tėvo pareiga žaisti su mažyliu? O gal į šią situaciją reikėtų pažvelgti kitu kampu?

Žaidimas su mažu vaiku daugeliui suaugusiųjų yra gana stiprus psichologinis išbandymas. Daugumai (o ypatingai vyrams) tai taip sunku, kad jie verčiau tampytų maišus su bulvėmis, nei pusę valandos be jokio tikslo stumdytų mašinėles iš vienos vietos į kitą. Iš “pareigos” tai padaroma vieną, antrą, trečią kartą, tačiau anksčiau ar vėliau toji monotonija ir nepasitenkinimas įveikia pareigos jausmą.

Su amžiumi praktiškai visi žmonės praranda tą entuziazmą, kurį jaučia vaikai. Net neabejoju, kad prie to prisideda ir šiuolaikinio gyvenimo tempai: mes taip įsijautę į savo darbus, kad neberandame laiko paprasčiausioms atsipalaidavimo akimirkoms, arba kitaip tariant – suvokiame jas gana savotiškai, pavyzdžiui atsisėsti priešais televizorių ir tiesiog nieko neveikti. Kažkokiu stebuklingu būdu bendravimas su artimaisiais, tame tarpe ir su mažais vaikais ima varginti ne mažiau nei darbas. Tik štai darbo nemesi, nes gyventi iš kažko reikia, o žaidimų su vaiku atsisakyti gali.

Pagalvokime, koks vyras gali atsipalaidavęs ir be jokios prievolės nuolatos žaisti su vaiku? Manyčiau tas, kuris pats savyje turi nemažai vaikiškumo, tas kuriam tai įdomu daryti dėl savęs, o ne tik dėl vaiko. Nemanau, kad tokių vyrų yra labai daug, o jei ir yra, dažniausiai moterys, kurdamos šeimą, asmeninėse vyro savybėse ieško tikrai ne to vaikiško polėkio, o rimtumo ir atsakomybės jausmo. Gauname būtent tokius, kokių norime, tačiau vis tiek reikalaujame kažko kito.