Ryžiai – viena iš seniausiaų grūdinių kultūrų. Azijoje ji auginta jau prieš 5000 metų. Anot vienos versijos, jie kilo iš Kinijos, vėliau pateko į Indiją, o iš ten pasiekė senovės Persiją, Mesopotamiją ir Vidurio Aziją. Pirmieji europiečiai, paragavę ryžių košės, buvo Aleksandro Makedoniečio kariai. Kita versija sako, kad ryžiai kilo iš Indijos.

Europoje ši kultūra atsirado viduramžiais, tačiau iki šiol nepraranda savo populiarumo (ir ne be reikalo).

Iš visų grūdinių kultūrų ryžiai išsiskiria angliavandenių gausa (100 g produkto jie sudaro apie 71 %). Didžioji jų dalis – tai krakmolas, ląsteliena sudaro 0,4 % , monosacharidai – 0,7 %. Vitaminų ir mineralinių medžiagų šios kruopos, deja, turi nedaug. Ryžių košę lengvai virškina ir įsisavina tiek suaugusiojo, tiek vaiko organizmas.

Pagrindinis šios grūdinės kultūros ypatumas yra tai, kad ryžiai neturi glitimo (vaikučiai šių baltymų netoleruoja). Tai labai svarbu, kadangi mažylių virškinimo trakte esantys fermentai dar gali būti nepakankamai aktyvūs, nepajėgti susidoroti su šia medžia, tad košė su glitimu sukelia celiakiją – autoimuninio pobūdžio ligą, kuomet sutrinka medžiagų pasisavinimas, arba kitaip – žarnyno veiklos sutrikimą su plonosios žarnos gleivinės atrofija.

Paprastai mažyliams ryžių košė verdama su pienu – jis praturtina maistą naudingais baltymais, mineralinėmis medžiagomis ir vitaminais, be to, jį paskanina. Duoti jos galima ne mažesniems kaip 4,5 mėnesio kūdikiams.

Retais atvejais lengvai įsisavinama ir glitimo neturinti ryžių košė skiriama ir poros mėnesių amžiaus vaikučiams, tačiau jos duodama tik po arbatinį šaukštelį prieš maitinimą.