Persikraustymas į kitą vietą – didžiulis ir svarbus įvykis visai šeimai. Deja, suaugusieji ir vaikai į jį žiūri skirtingai: tėvai labiau akcentuoja praktinę naudą, o mažieji – netektis, kitus jiems nemalonius dalykus. Juk pastarieji išsiskiria su draugais, turi atsisveikinti su įprastomis, pamėgtomis ir ramiomis vietomis, miela jiems aplinka.

Sprendimą persikraustyti priima suaugusieji, tad vaikai jaučiasi bejėgiai, negalintys nieko pakeisti.

Labai dažnai neįvertiname, ką išgyvena mažieji. Kaip rodo tyrimai, persikraustymas yra vienas iš didžiausių sukrėtimų vaiko gyvenime. Jam prilygti gali nebent labai artimo žmogaus netektis; jis didesnis, nei tas, kuris patiriamas labai sunkiai susirgus, netekus darbo arba išsiskyrus su sutuoktiniu.

Daugelio nemalonumų galima išvengti, jeigu viskas iš anksto kruopščiai suplanuojama.

Ką daryti, kad persikraustymas būtų ne toks skausmingas?

Pakalbėk su vaiku apie persikraustymą iki jo likus kaip galima daugiau laiko, kad mažylis spėtų apsiprasti. Papasakok apie naujuosius namus, atsižvelgdama į amžių ir suvokimo lygį, pasidalink turima informacija.

Mažų vaikų dėmesio diapazonas yra gana nedidelis, todėl kalbėti apie persikraustymą reikia pradėti anksti. Nemanyk, kad vaikutis visą vakarą praleis svarstydamas apie persikėlimą ir galimas pasekmes. Jeigu jis pasiruošęs kalbėtis, arba turi konkretų klausimą, atsakyk. Gal vaikas ir negali nuspręsti, į kurį miestą keliausite ir kokiame name ar bute gyvensite, tačiau derėtų su juo pasikonsultuoti kitais klausimais, pavyzdžiui, dėl apmušalų spalvos – taip jis jausis įvykių dalyviu, o ne tik pasyviu stebėtoju.

Prieš persikraustant reikėtų keletą kartų nuvažiuoti apžiūrėti su vaiku būsimųjų namų. Tai padeda geriau susivokti ir apsiprasti.