Niekam nėra paslaptis, kad vaikų ir suaugusiųjų psichika skiriasi, tačiau tai dar nereiškia, kad mažieji šeimos nariai yra kvailesni. Kartais nutinka ir taip, kad jie protingesni už du suaugusiuosius kartu paėmus – skirtumas tik tas, kad vaikai dar nepatyrę, todėl juos būna nesudėtinga apgauti. Tėvai tuo dažnai naudojasi, tačiau melas anksčiau ar vėliau išaiškėja, o pasekmės būna labai nemalonios.

Iš kur aš atsiradau?

Kol vaikas dar labai mažas, mamos nesuka sau galvos, kaip reikės atsakyti į šį opų ir sudėtingą klausimą. Jeigu moteris šiuolaikiška, o jos mažylis žaidžia tik su naujausiais ir sudėtingiausiais lavinamaisiais žaislais, kažin ar ji pradės ką nors aiškinti apie gandrus, kopūstus ir specialias parduotuves, kur perkami vaikai. Ji nesakys, kad vaikas dar „per mažas“, negėdins jo, tačiau išsisukti vis tiek nesugebės.

Klausimas „Iš kur atsiranda vaikai?“ gimsta anksčiau už „O kaip jie ten patenka?“. Ir nors gyvename XXI amžiuje, tėvelius tai išmuša iš pusiausvyros. Net jeigu į pirmą klausimą pagudraudama kaip nors atsakysi, į antrąjį – niekaip.

Yra mamų, iš kurių tiesos nė už ką neišpeši – jos suoks apie parduotuves ir panašiai, pasiūlys įvairiausių hipotezų, neturinčių nieko bendra su realybe. Klaidinga manyti, kad tokiu atveju bus galima išsisukti pasakojant apie bitutes, kuokelius ir piesteles. Jeigu nesi biologė, tai tik dar labiau supainios vaiką. Jau vien augalų dalių pavadinimai skambės keistai. Jeigu gi tu laukiesi antrojo mažylio, „apšviesti“ vaiką noras būtinai kils, tačiau pasakoti apie kengūrą neverta – atžala patikės, kad žmonės yra sterbliniai gyvūnai, ir vieną dieną pareikalaus, kad rėkiantį broliuką arba sesutę įkištum atgal. Daug geriau, jeigu vyresnėliui tiesiog duosi pasiklausyti, kaip juda vaikutis, ir truputėlį papasakosi apie jo vystymąsi įsčiose.