Vaiko nerimas sukelia daugybę problemų – tiek psichologinių (vaikas gali tapti labai konfliktiškas arba užsisklęsti savyje), tiek somatinių (neretai dėl to išsivysto alergija, prasideda imuninės sistemos veiklos sutrikimai). Psichologinės traumos, patirtos vaikystėje, dar ilgai nepalieka ramybėje, kelia sunkumų net ir suaugus.
 
Pavojingas amžius
 
Tėvų skyrybas sunkiai pakelia visi vaikai, tačiau pats nepalankiausias amžius – 6-8 metai. Šis periodas sutampa su mokslo metų pradžia (kas ir taip sukelia nemažą stresą), savęs kaip berniuko ar mergaitės identifikacija. Tėvo netektį (paprastai vaikai lieka su mama) vienodai sunkiai išgyvena tiek sūnus, tiek dukra – juk būtent iš tėvo berniukas mokosi būti vyru, o mergaitė, stebėdama tėvų santykius, mokosi būti moterimi, žmona.
 
Kaip sumažinti skausmą?
 
Jeigu sprendimas išsiskirti jau priimtas ir kelio atgal nėra, vaikų labui tėvai turėtų pasistengti padaryti tai civilizuotai: pranešti šią žinią vaikui kartu ir paaiškinti, kad vaikas dėl to nekaltas, kad po skyrybų niekas nepasikeis – abu tėvai mylės jį kaip ir anksčiau, su juo bendraus, nors ir gyvens atskirai. Stenkitės nedaryti iš to skandalo. Jeigu jums sunku tvardyti savo emocijas ir nekelti balso, aiškinkitės tarpusavio santykius tada, kai vaiko nėra namuose.
 
Būkite pasirengę sąžiningai atsakyti į vaiko klausimus. Jeigu dėl kokių nors aplinkybių mamai atsakyti nepatogu (pavyzdžiui, skiriamasi dėl vyro neištikimybės), klausimą galima peradresuoti tėvui. Svarbiausia – paaiškinti, neslėpti, nes skyrybų priežasčių ieškantys vaikai gali prisigalvoti nebūtų dalykų.
 
Emociškai palaikykite vaiką ir nepykite, jeigu jis dėl iširusios šeimos kaltins jus – šią naštą daugiausia neša tie, kurie lieka gyventi kartu su vaiku. Šiuo nelengvu periodu skirkite savo atžalai kaip galima daugiau dėmesio, parodykite užuojautą ir... stenkitės blogai nekalbėti apie savo antrąją pusę. Tai nėra lengva, tačiau pasistenkite tai padaryti dėl vaiko.