Šventės, šventės, šventės. Visi tarsi susitarę jau nuo lapkričio vidurio pradeda ruoštis šventimui (na, bent jau mintyse). Prekybininkai skaičiuoja augantį pelną, vilioja nuolaidomis. Ore skamba kalėdinės melodijos. Planuojame. Kur švęsti, ką dovanoti, kuo apsirengti. Vieniem šis periodas – gražus laukimo metas, kitiems - švenčių maratonas, tretiems - artėjanti katastrofa. O kur dar mada nekęsti komercinių švenčių...

Būtent švenčių laukimo periodu ir per pačias Kalėdas bei Naujųjų metų sutiktuves daugelį žmonių prislegia liūdesys. Šiuo laikotarpiu vieniši žmonės itin skaudžiai pajunta savo vienatvę. Kai nebus kam įteikti dovanos ir su kuo švęsti. Kodėl ir kam sunku ištverti šventes?

Klysta manantys, jog šį metų periodą sunku ištverti tik vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms, kai mirusių draugų gerokai daugiau, nei gyvų, kai nebelanko vaikai, arba žmonėms, niekada nesukūrusiems šeimos, todėl neturintiems artimųjų. Per šventes sunku ne tik jiems.

Neįsisukti į šventinį šurmulį, neturėti šimto draugų ir būti žmogumi, kurio niekas nepakvietė švęsti -sunkiai pakeliama paaugliams. Šiame amžiuje taip sunku būti kitokiam, nei visi, likti per šventes vienam (arba, o siaube, švęsti su tėvais) daugeliui paauglių reiškia būti nevykėliu. Dažnai neturėjimas galimybės sutikti Naujuosius metus būryje draugų sukelia nepakeliamą gėdą. Tokio vienatvėje likusio paauglio galvoje užgimsta mintys: „švenčia visi, išskyrus mane“, „visi turi draugų, tik ne aš“, „visi kažkur pakviesti, o manęs nekvietė nieks“ „vadinasi esu nevykėlis, niekam nereikalingas“. Sunkiau, nei būti be būrio draugų sutinkant Naujuosius metus, nebent per Valentino dieną neturėti širdies draugo.