Abiem atvejais, nepaisant to, kas yra manipuliatorius – vaikas ar tėvai, vienodai žalojama vaiko psichika. Įdomiausia tai, kad šeimose, kuriose vienai iš pusių leidžiama manipuliuoti, anksčiau ar vėliau tą patį pradeda daryti ir antroji pusė.

Vos gimęs vaikas patenka į visišką nežinomybę. Kur pavojinga, o kur saugu? Kas yra gerai, o kas ne? Į visus šiuos klausimus jam atsakyti gali tik tėvai arba tėvų rodomas pavyzdys. Jų pagyros ir peikimas, skatinimas ir bausmės – tai savotiški švyturiai, nurodantys kuria kryptimi reikėtų judėti. O kas nutinka, kai tėvai patys nežino ką daro? Jeigu vos garsiau pravirkus jie patys panaikina savo draudimus? Jeigu šiandien sudaužius vazą ir pravirkus jie pyksta kur kas mažiau, nei už tą patį darbą pyko vakar, kuomet ašarų nebuvo? Jeigu gerai “paleidus gerklę” valgyti daržovių niekas neverčia? Kodėl tuomet reikia jų klausytis, juk jie patys nesuvokia, ką iš tikrųjų daro. O ar patys tėveliai nėra tokie patys manipuliatoriai? Kartą apšaukę vaiką jie padarys tą patį, jei tik tai padėjo. Nes jie kaip ir vaikai, ieško silpnųjų vietų, kuriomis galima pasinaudoti. Tačiau ar tai tikrai suaugusio ir atsakingo žmogaus požiūris?

Jei tokia situacija nebus keičiama iš pagrindų, ir tėvų bei vaikų santykiai nebus sureguliuoti (tai yra, namuose sąlygas diktuos manipuliacijos), labai tikėtina, kad greitu metu išaugs tikras mažasis teroristas. O kaip gi kitaip... juk stiprus ir valingas vaikas labai greitai pradės gyventi taip, kaip jis pats to nori, nes tėvai... tėvai jam ne rodiklis. Jie neturi savo nuomonės, negali parodyti pavyzdžio ir svarbiausia - juos galima palaužti paprastais būdais.

Galima ir kitokia istorijos pabaiga: silpnas ir pažeidžiamas vaikas net ir išaugęs vaiko amžių nesubręs ir visuomet ieškos užuovėjos, net negalvodamas apie savarankiško gyvenimo kūrimą ir kažkokių tikslų siekimą. Juk tėveliai viską leidžia, čia šilta ir gera, tai kam gi tuomet stengtis ir žengti į tą pavojų ir negandų kupiną gyvenimą savarankiškai?