Teisės ir pareigos
 
Neretai paauglys nori teisių, kurias turi suaugusieji, tačiau vengia suaugusiųjų pareigų. Tokiu atveju verta rimtai pasikalbėti ir paaiškinti, kad abi šios dalys yra neatsiejamos. Kartu su naujomis teisėmis neišvengiamai prisidės ir atsakomybė.
 
Kalbant apie kišenpinigius – būtų gerai ne tik jais aprūpinti, bet ir mokyti su jais elgtis. Jeigu paauglys leidžia sau ką nors, kas kardinaliai kertasi su tėvų interesais, už savo sienas ir ribas reikia pakovoti, duodant suprasti, kad tokie pažeidimai neleistini, ir tuo pačiu parodant teigiamą pavyzdį, gerbiant savo atžalos ribas.
 
Nenoriu užaugti!
 
Kai kurie tėvai susiduria su atvirkštine problema – užuot veržęsis užaugti, paauglys iš visų jėgų laikosi įsikibęs mamos sijono ir apie suaugusiųjų gyvenimą nenori net pagalvoti. Toks elgesys gali būti reakcija į didelį tėvų nekantrumą, bijančių, kad atžala per ilgai neužsisėdėtų ant sprando. Kita priežastis – netikrumas dėl tėvų meilės: „Jeigu aš išeičiau, ar jie priims mane atgal?“ Įtikinkite atžalą, kad prireikus ji visada gali kreiptis į jus pagalbos ir grįžti į gimtuosius namus.
 
Kartais baimė užaugti yra susijusi su sena išsiskyrimo su mama trauma – tokiu atveju reikalinga psichologinė pagalba.
 
Ir galiausiai – būna paauglių, kurie tiesiog psichologiškai tam dar nepribrendo. Tada tereikia truputį palaukti, kol jie užaugs.
 
Lizdas ir narvelis
 
Sakoma, kad iš atidaryto narvelio paukštis išskristi neskuba. Kita vertus, tėvų namai ir neturi būti narveliu – geriau lizdu. Nelaikykite savo „paukštuko“ jame per jėgą, jeigu jis mankština savo sparnus, tačiau ir nemeskite iš lizdo lauk. Geriausios sąlygos paaugliui, siekiančiam žengti savarankiškus žingsnius bet kuriame gyvenimo etape – kai galima tyrinėti pasaulį, ir bet kuriuo metu grįžti pas tėvus, jeigu toks poreikis atsirastų.