Apie saugos taisykles su vaiku galima kalbėti tada, kai jam sueina 3-4 metai. Kaip jis turėtų elgtis, jeigu jį kalbina nepažįstami žmonės? Kuo jis gali pasitikėti, o kuo – ne? Kaip apsaugoti savo atžalą?
 
Truputis bauginančios statistikos:
 

• Beveik visiems vaikams atrodo, kad jie gali pasitikėti „pažįstamais suaugusiaisiais“, įskaitant kaimynus, tėvų draugus, pardavėjus ir apskritai visus kur nors anksčiau matytus žmones. Ir beveik visi pasitiki moterimis ir senyvo amžiaus žmonėmis.
• Maždaug du trečdaliai 5-8 metų amžiaus vaikų nemoka mintinai tėvų telefono numerio.
• 19 iš 20 bet kokio amžiaus vaikų palydės mandagią tetą, padės senukui nunešti iki automobilio pirkinius, kačiuką ar krepšį. Be to, į „pagyvenusiųjų“ kategoriją pirmokėliai nurašo ir 40-mečius (juk „pagyvenusius“ir šiaip vyresnius reikia gerbti).
• 19 iš 20 pradinių klasių mokinių įsitikinę, kad nesunkiai atpažintų nusikaltėlį, bet nusektų paskui bet kurį žmogų, pašaukusį juos vardu ar prisistačiusį tėvų draugu ar bendradarbiu – juk jis „negali būti nusikaltėlis“.
• 19 iš 20 vaikų pasikuklins parodyti balsą, jei juos kas nors paims už rankos ir pamėgins kur nors nusivesti.
• Beveik niekas iš vaikų nežino, ką daryti tais atvejais, kai juos kas nors užkalbina ar mėgina sulaikyti, į ką galima kreiptis pagalbos ir kaip tai padaryti. Jie bijo papasakoti tėvams apie savo problemas – juk mama uždraudė „sėdėti internete“, tėtis neleido „vaikščioti vienam“ ir pan.
• Pusė vaikų pavojaus atveju bėga į laiptinę, į kiemą, kur nors, kur galima pasislėpti. Kita pusė (paprastai berniukai) yra įsitikinę, kad gali nugalėti nusikaltėlį – įspirti, įkasti ar apgauti.