Gali pykti, girti, daryti pastabas (bet jos turi būti ne įžeidžios o pagarbios), vertinti (pozityviai ir korektiškai), nereikia slėpti savo liūdesio ir džiaugsmo. Nevaidink – būk savimi!

Kaip neprarasti vaikų meilės?

Skirk daug dėmesio tarpusavio santykiams: iš pradžių – santykiams su mylimu žmogumi. Jūsų tikri, gilūs, nuoširdūs jausmai – geriausias pavyzdys vaikams. Po to jau galima mėginti susibendrauti ir su jais, neapsiriboti klausimais apie tai, kaip jiems sekasi mokykloje ar ko jie norėtų pietums.

Stenkis kaip galima dažniau kalbėtis su vaikais apie viską. To jie iš tavęs ir laukia: tavo buvimo, nuoširdaus susidomėjimo, neabejingumo. Nepatingėk su jais pabendrauti ir nevenk jų.

Kalbėk apie tai, kas neduoda tau ramybės, apie savo darbą, orą, futbolą, draugus, pažiūras į gyvenimą, tačiau taip pat nepamiršk ir neįkyriai pasidomėti, kas domina vaikus, kuo jie užsiima. Tai, kas tau atrodo smulkmena, jiems gali reikšti visa gyvenimą, tad neskubėk į „nereikšmingus“ dalykus numoti ranka.

Jeigu netapsi mažųjų gyvenimo dalimi, niekada nelaimėsi visiško jų pasitikėjimo. Vaikams itin reikia tavo palaikymo, įvertinimo, patarimo.

Tos pačios taisyklės galioja ir tikriesiems tėveliams. Kartais jie nė menkiausio supratimo neturi apie tai, kuo ir kaip gyvena jų vaikai.

Moteriai susibendrauti su vyro vaikais kiek lengviau. Tokia jau jos prigimtis, o vyrams to reikia išmokti. Svarbiausia – norėti to.

Motiniška meilė eina iš vidaus. Vyras myli vaiką ne dėl to, kad tai yra jo paties atžala, o dėl to, kad mato jame savo darbo ir pastangų rezultatą. Kuo daugiau jis vaikui savęs atiduoda, tuo glaudesnis ryšys juos sieja.