Sulaukę 5-6 metų vaikučiai akivaizdžiai tampa savarankiškesni. Jie stengiasi vis daugiau darbelių atlikti be mamos pagalbos, pavyzdžiui, užsirišti batus, užsisegti sagutes, susidėti žaisliukus ir t.t. Tačiau savarankiškumas pasireiškia ne tik fizine prasme. Augant kinta ir mažylio mąstysena. Tokiame amžiuje išryškėja savitas vaiko požiūris į pasaulį ir jam vykstančius dalykus bei pasireiškia noras ginti savo įsitikinimus ir norus bet kokia kaina. O tai, kaip žinia, reiškia ginčus su tėveliais.

Pirmiausia norėtume pastebėti, kad vaiko noras ginčytis iš esmės yra geras ženklas. Juk tai reiškia, kad vaikas tavęs nebijo ir nėra įbaugintas galimų bausmių už “netinkamą elgesį ar nuomonę”. Per daug paklusnūs ir niekuomet nesiginčyjantys vaikai įprastai yra ne tinkamai išauklėti (kaip dažnai klaidingai manoma), o paprasčiausiai netikintys savo jėgomis, todėl bijantys išreikšti savo individualumą. Dar viena labai tikėtina tokio paklusnumo priežastis – paprasčiausia baimė būti nubaustam. Beje, sakydami “nubaustam” mes turime omenyje ne tik fizines bausmes. Neretai diržiukas vaikui nepridaro tiek skriaudos, kiek paprasčiausi tėvų žodžiai. Jei vaikui pasakius savo nuomonę arba norus iš tavęs jis nuolatos girdės “Ne, čia nesąmonė” ir pan. - su laiku jis iš tiesų pasijaus kvailiuku, kuris niekuomet nebūna teisus.

Taigi, jei vaikas su tavimi ginčijasi, vadinasi jis jau turi aiškią savo nuomonę, kurią tu turėtum įveikti konkrečiais argumentais, o ne atsainiu atsakymu “Paaugsi – suprasi, o dabar darysime kaip aš sakau”. Tokiu būdu tu ne tik atmeti jo nuomonę ir “primeti” savo taisykles, nepalikdama vaikui jokio pasirinkimo, bet dar ir smarkiai jį įžeidi vien žodeliu “paaugsi”.  Bendraudama su vaiku turėtum prisiminti, kokia pati buvai vaikystėje. Juk tuomet ir tau atrodė, kad esi jau suaugusi ir gali priiminėti sprendimus.