Kai kurių žmonių gyvenime, atrodo, viskas eina kaip per sviestą: jie mėgsta kurti planus, nesiima net ir menkiausių darbelių visko gerai neapsvarstę. Jie numato, kokių problemų gali kilti, randa atsakymus į galimus klausimus, apsidraudžia nuo nesėkmių ir tik tada pradeda veikti. Tačiau tokių žmonių nėra daug. Nors dauguma iš mūsų vengia pulti į kraštutinumus, kad po to netektų įveikti netikėtai iškilusių kliūčių, tačiau dažniausiai apie detales per daug nesusimąstome.

Visa tai tinka ir kalbant apie šeimą. Paprastai tariant, moterys kiek spontaniškai priima sprendimą gimdyti vaikutį arba darytis abortą. Geriausia, ką daugelis iš mūsų spėja iki tol padaryti – tai išsitirti, ar nesergame lėtinėmis ligomis, kurios galėtų apsunkinti nėštumą. Jeigu tokių neaptinkama, visi devyni mėnesiai įsivaizduojami kaip ilga graži pasaka, nekantriai laukiama mažojo stebuklo atėjimo į šį pasaulį. Būsimosios mamytės pamiršta, kad nepaisant mylimo vyro ir artimųjų pastangų apsaugoti nuo ligų, kartais nėštukės vis dėlto suserga.

Štai tada neišvengiamai kyla klausimas: gerti vaistus ar geriau vis dėlto pakentėti ir surizikuoti savo ir vaiko sveikata? Pagrindinė rizika kyla dėl to, kad greitai besidauginančios vaisiaus ląstelės yra labai jautrios įvairiems išorės veiksniams. Nedidelis jų vystymosi sutrikdymas, ypač pirmuoju nėštumo trimestru, gali baigti rimtais įgimtais būsimojo vaikučio organų vystymosi defektais. Dar niekas neišrado vaistų, kurie neprasiskverbtų per placentą ir visiškai neveiktų vystymosi proceso. Tai nebūtinai reiškia, kad vaikutis bus išsigimęs, tačiau sutrikimų greičiausiai bus. Kaip vienas ar kitas preparatas paveiks mažylį, numatyti negali nei nėštukė, nei jos draugės ir artimieji.