Visi tėvai anksčiau ar vėliau susiduria su situacija, kai atžalos pradeda jais manipuliuoti, kad bet kokia kauna gautų tai, ko nori. Bėda ta, kad ne visi tėvai tai pastebi – mažieji manipuliatoriai greitai mokosi ir tobulėja.

Iš tiesų vaikai jau nuo mažens kuo puikiausiai supranta, ko nori. Kol tėvai pildo kiekvieną jų užgaidą, tenkina visus jų poreikius, jiems nėra reikalo gudrauti, tačiau kai atsiranda draudimų ir apribojimų – tenka imtis klastos, norint pasiekti savo.

„Dar truputį, maaaama… Prašau…“

Ar kas nors žino, kur baigiasi tas „dar truputį“? O ką daryti, kad po to „trupučio“ neprisidėtų „dar vienas filmukas“, „dar minutėlė?“ Užtenka pasiduoti įkalbinėjimams, ir viskas – tai pralaimėjimas. Žaidimų ir filmukų, kaip rodo praktika, vaikams niekada nepakanka.

Šiuo atveju geriausiai padeda dienos režimas. Iš pradžių bus sunku nepasiduoti įkalbinėjimams, tačiau rezultatas vertas įdėtų pastangų. Tiesa, apie žaidimo pabaigą vaikus reikėtų įspėti iš anksto: mažesniems galima užstatyti garsinį signalą, žadintuvą, vyresniems – pakabinti tvarkaraštį vaikų kambaryje. Tai labai pravers vėliau, kai vaikai pradės lankyti mokyklą.

„O man mama leido!“

O kas su tuo pasiginčys? Juk mama – autoritetas! Nejaugi tėtis skambins mamai ir klausinės, kiek sausainių galima suvalgyti vietoje kotleto? Ar auklė pasitikslins, ar galima bėgioti per balas? O štai močiutė jau tikrai leis daryti viską, ką „mama leido“!.

Vaiku tikėkite ir pasitikėkite, tačiau informaciją vis tiek tikrinkite. Atkreipkite dėmesį į tai, ką kalba ir ko nori vaikas. Atidėkite knygą ar telefoną į šalį, atsitraukite nuo kompiuterio ar televizoriaus. Jūsų neapgalvotą „aha“ vaikas priims kaip „taip“. Po to nereikia teisintis, kad nieko nematėte ir negirdėjote.