Vieneri metukai – tikras iššūkis tėveliams, juk mažylis, kuris iki šiol ramiai miegodavo mamai ant rankų ir linksmai šypsodavosi, kai su juo bendraudavai, staiga tapo užsispyrusiu nenuorama, kiekviename žingsnyje bandančiu viską padaryti savaip.
Ši vadinamoji krizė gali prasidėti ir sulaukus 10 mėnesių, metukų ar vėliau. Turėtum pastebėti, kad vaikutis darosi vis savarankiškesnis: po to, kai išmoko vaikščioti, jo tiesiog neįmanoma sustabdyti, jis nenustygsta vietoje ir išnaršo kiekvieną namų lopinėlį, ypatingai mėgsta lankytis ten, kur mama jam draudžia. Tokiame amžiuje tavo draudimai dažniausiai sukelia pasipiktinimą: vaikutis rėkia, verkia ir visais įmanomais būdais stengiasi pasiekti savo tikslą. Jei tai nepadeda, į pagalbą pasitelkiama sunkioji artilerija – isterija ir nepakartojama vaidyba griūnant ant žemės.
Vaiko elgesys gali nuolatos keistis ir būti visiškai nenuspėjamas:
- Jis priešinasi, kai nori jį apkabinti, bet reikalauja tavo dėmesio būtent tuomet, kai esi užsiėmusi ar ruošiesi išeiti;
- Jis tampa tikra mamytės “prielipa” ir nesitraukia nuo jos nė per žingsnį, o paliktas vienas bent akimirkai, iškart “paleidžia dūdas”;
- Jis prasčiau miega: miego trukmė sutrumpėja, o užmigdyti vaiką darosi vis sunkiau;
- Jis tampa labai išrankus: atsisako valgyti tai, ką valgė iki šiol, nenori rengtis seniau pamėgtų drabužėlių ir t.t.
Baimės priepuoliai
Sugebėjimas savarankiškai vaikščioti suteikia mažyliui fizinės nepriklausomybės jausmą. Jis, kaip ir bet kuris suaugęs žmogus, turi savų norų ir suvokia, kad dabar gali juos įgyvendinti. O kartu su šiuo suvokimu pradeda vystytis ir valia: “Aš noriu, vadinasi, turiu tai gauti”. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Iki šiol mažylis visą laiką saugiai buvo šalia mamos, taigi šie savarankiški nauji atradimai gali labai gąsdinti, todėl šiuo sunkiu “pažintiniu” periodu vaikui labai svarbu žinoti, kad mama visuomet yra šalia.
Komentarai (4)